Santykių statistika atskleidė Šeimos ir Lietuvos nykimą

Santykių statistika atskleidė Šeimos ir Lietuvos nykimą – Per paskutinius 10 metų Santuokų sumažėjo beveik dvigubai!

Santykių statistika atskleidė Šeimos ir Lietuvos nykimą

Porų psichologas Mykolas Truncė  atskleidžia – 2014 metais Lietuvoje susituokė 22 142 poros. 2025 metais  tik 12 750  arba 42,4\% mažiau!

Tą pačią tendencija atspindi ir Bendrasis Santuokų rodiklis, parodantis, kiek santuokų tenka 1000 gyventojų.

Tą pačią tendencija atspindi ir Bendrasis Santuokų rodiklis, parodantis, kiek santuokų tenka 1000 gyventojų.

Nuo 2019 iki 2025 m. Bendrasis santuokų rodiklis sumažėjo maždaug 37 proc. – nuo 7,0 iki 4,4 santuokos 1 000 gyventojų.

Taigi, galime konstatuoti, kad Šeima Lietuvoje miršta. O kadangi Lietuva gimsta ir auga Šeimoje, tai galime ir prognozuoti, kad Lietuva miršta.

 

Santykių statistika atskleidė Šeimos ir Lietuvos nykimą

Kodėl Šeima Lietuvoje miršta?

1. Bendros tendencijos

Vakarų visuomenėse ir Lietuvoje santuoka vis mažiau suvokiama kaip privalomas gyvenimo etapas ir vis labiau kaip savanoriškas, emociniu pasitenkinimu pagrįstas pasirinkimas. Tai vadinama santuokos deinstitucionalizacija: mažėja tradicinių taisyklių galia, daugėja alternatyvių gyvenimo formų:

• gyvenimas kartu nesusituokus,
• vėlyvos santuokos,
• vieno vaiko šeimos,
• savanoriška bevaikystė,
• pakartotinės partnerystės

(Cherlin, 2004; Lesthaeghe, 2010).

 

Pagrindinė transformacija: nuo „santuoka kaip pareiga ir socialinė norma“ pereinama prie „santuoka kaip asmeninio augimo, artumo ir emocinio saugumo projektas“.

 

Jauni žmonės, ieškantys antros pusės

2. Požiūris į santykius

Jauni žmonės dažniau nori santykių, bet nenori skubėti į formalius įsipareigojimus. Santykiai tampa labiau „testuojami“:

• ar žmogus emociškai brandus,
• ar suderinamos vertybės,
• seksualumas,
• gyvenimo būdas,
• finansiniai tikslai,
• psichologinis saugumas.

 

Ryškios tendencijos:

1. Didesnis selektyvumas. Partnerio ieškoma ne tik pagal socialinį tinkamumą, bet pagal emocinį suderinamumą, komunikaciją, psichologinę sveikatą, vertybes.
2. Santykiai kaip savirealizacijos dalis. Partneris turi ne tik „būti geras vyras ar žmona“, bet ir palaikyti asmeninį augimą, karjerą, laisvę, tapatybę.
3. Mažesnė tolerancija toksiškiems santykiams. Jaunesnės kartos dažniau kalba apie ribas, emocinį smurtą, manipuliaciją, prisirišimo stilius, terapiją.
4. Didesnė ambivalencija. Norima artumo, bet kartu bijoma prarasti autonomiją. Tai ypač matoma skaitmeninių pažinčių kultūroje: daug pasirinkimų, bet sunkiau įsipareigoti.

 

Tyrimų kryptis: moderniose visuomenėse meilė ir santuoka vis labiau individualizuojamos, o santykių stabilumas priklauso nuo subjektyvaus pasitenkinimo, ne vien nuo normų ar ekonominės būtinybės (Giddens, 1992; Beck & Beck-Gernsheim, 2002; Cherlin, 2004).

 

3. Požiūris į santuoką

Jauni žmonės dažnai santuokos neatmeta, bet ją atideda. Santuoka tampa ne gyvenimo pradžios, o „pasiekto stabilumo“ ženklu. Anksčiau modelis buvo:

susituokti → kurti gyvenimą → turėti vaikų → siekti stabilumo

Dabar dažnesnis modelis:

mokslai / karjera → finansinis pagrindas → gyvenimas kartu → emocinis patikrinimas → galbūt santuoka → galbūt vaikai

Svarbiausios tendencijos Lietuvoje:

• didėja pirmos santuokos amžius;
• ilgėja ikisantuokinis gyvenimas kartu;
• santuoka dažniau suvokiama kaip simbolinis įsipareigojimo patvirtinimas, o ne būtina sąlyga gyventi kartu;
• daliai jaunų žmonių santuoka atrodo rizikinga dėl skyrybų, finansinių įsipareigojimų ar tėvų skyrybų patirties.

Europos, JAV ir kitų aukštų pajamų šalių duomenys rodo:

• ilgalaikį pirmos santuokos amžiaus didėjimą,
• santuokų skaičiaus mažėjimą ir
• gyvenimo kartu nesusituokus augimą

(OECD, 2023; Eurostat, 2024; UN DESA, 2022).

 

4. Požiūris į įsipareigojimą

Įsipareigojimas neišnyksta, bet keičiasi jo logika. Jaunesnėms kartoms įsipareigojimas dažniau reiškia ne „likti bet kokia kaina“, o „likti tol, kol santykiai yra saugūs, abipusiai ir augantys“.

Šiuolaikinis įsipareigojimas dažniau yra:

• emocinis, ne vien formalus;
• sąlyginis, ne besąlygiškas;
• derybinis, ne automatinis;
• abipusis,
• nebe paremtas tradicinėmis lyties rolėmis (Ne Paklusimo modelis, o Lygiavertės Partnerystės modelis).

Tai reiškia, kad žmonės gali rimtai vertinti santykius, bet kartu manyti, kad skyrybos yra priimtinos, jei santykiai tampa žalingi, tušti ar nesuderinami.

 

5. Požiūris į vaikus

Čia pokyčiai labai ryškūs. Vaikai vis mažiau suvokiami kaip „natūralus santuokos rezultatas“ ir vis labiau kaip sąmoningas, planuojamas, brangus ir gyvenimo trajektoriją keičiantis pasirinkimas.

Tendencijos:

1. Vėlesnis vaikų susilaukimas. Dažnai laukiama finansinio, būsto, karjeros ir emocinio stabilumo.
2. Mažesnis norimas vaikų skaičius. Daugėja porų, kurios nori vieno vaiko arba abejoja dėl antro.
3. Savanoriška bevaikystė. Kai kurie žmonės renkasi neturėti vaikų dėl laisvės, karjeros, ekologinio nerimo, finansų, sveikatos, santykių nestabilumo ar nenoro prisiimti tėvystės vaidmens.
4. Intensyvios tėvystės modelis. Šiuolaikinė tėvystė reikalauja daug emocinių, finansinių ir laiko resursų. Vaikas nebe „auga savaime“ – iš tėvų tikimasi nuolatinio įsitraukimo, ugdymo, emocinio prieinamumo. Tai didina tėvystės kainą ir psichologinį spaudimą (Hays, 1996; Craig & Mullan, 2011).
5. Vaikai nebeapsaugo santuokos. Anksčiau vaikai stipriau sulaikydavo poras nuo skyrybų. Dabar vaikų turėjimas nebūtinai reiškia, kad pora liks kartu, ypač jei santykiai patiriami kaip konfliktiški ar emociškai nesaugūs.

Vedusių žmonių požiūrio kaita

6  Santuoka kaip emocinės kokybės projektas

Vedusiems žmonėms santuoka vis dažniau vertinama pagal santykių kokybę: ar yra artumas, pagarba, seksualinis ryšys, emocinis palaikymas, lygiavertė partnerystė.

Tai labai svarbus pokytis. Tradicinėje santuokoje stabilumas dažnai buvo svarbiau už pasitenkinimą. Modernioje santuokoje pasitenkinimas tampa stabilumo sąlyga.

Tyrėjai tai sieja su „saviekspresine santuoka“ – santuoka turi padėti žmogui būti savimi, augti, jaustis matomam ir palaikomam (Finkel et al., 2014).

 

7 Įsipareigojimas tampa labiau abipusis

Vedusios poros vis dažniau tikisi lygesnio darbo, vaikų priežiūros ir emocinio krūvio pasidalijimo. Konfliktai dažnai kyla ne tik dėl pinigų ar sekso, bet ir dėl nematomo darbo: kas planuoja, rūpinasi, organizuoja, palaiko šeimos emocinį klimatą.

Ypač svarbi tendencija: moterys dažniau nebenori išlaikyti santuokos bet kokia kaina, jei patiria nelygybę, nepagarbą ar emocinę vienatvę. Didėjantis moterų išsilavinimas ir ekonominis savarankiškumas keičia santuokos galios balansą (Esping-Andersen & Billari, 2015; Goldscheider et al., 2015).

 

8. Vaikai santuokoje

Vedusios poros dažniau svarsto:

• ar turėti vaikų;
• kada turėti vaikų;
• ar turėti antrą vaiką;
• kaip vaikai paveiks poros santykį;
• ar yra pakankamai ekonominių ir emocinių resursų.

Viena iš svarbių tendencijų – perėjimas nuo kiekybės prie kokybės. Vietoj „daug vaikų“ pasirenkama „mažiau vaikų, bet daugiau investicijų į kiekvieną vaiką“.

Tai siejama su:

• išsilavinimo konkurencija,
• būsto kaina,
• vaikų ugdymo išlaidomis,
• moterų karjeros trajektorijomis ir
• aukštais tėvystės standartais

(Becker, 1991; Sobotka, 2017; OECD, 2023).

9. Skyrybų sampratos kaita

Skyrybos vis mažiau suvokiamos kaip moralinė nesėkmė ir vis labiau kaip galima išeitis iš neveikiančio santykio. Žmonės dažniau svarsto skirtis, kai:

• santykiai emociškai tušti;
• nėra seksualinio ar emocinio artumo;
• yra nuolatinė kritika, panieka, gynybiškumas, atsitraukimas;
• vienas partneris neprisiima atsakomybės;
• yra neištikimybė, priklausomybės, smurtas;
• pora nesugeba atkurti pasitikėjimo.

 

John Gottman tyrimai rodo, kad santykių stabilumui ypač pavojingi keturi bendravimo modeliai:

1. kritika,
2. panieka,
3. gynybiškumas
4. atsitraukimas

Panieka yra vienas stipriausių skyrybų faktorius (Gottman & Levenson, 2000; Gottman & Silver, 2015).

 

Lietuvoje vykdytas tyrimas atskleidė, jog didžiausias krizes vyrams sukeltų skyrybos su mylimu žmogumi. Taip teigė 98,3 proc. apklaustųjų.

Antroje vietoje – šeimos iširimas, kurį kaip didžiausią krizę įvardijo 97,6 proc. vyrų.

89,1 proc. krize vadino įvairias priklausomybes,

89 proc. manė, kad krizė ateina su finansinėmis nesėkmėmis.

 

Santykių statistika atskleidė Šeimos ir Lietuvos nykimą

III. Pagrindinės santuokų dinamikos tendencijos

10. Pirmos santuokos amžius didėja

Tai viena stabiliausių tendencijų. Priežastys:

• ilgesnis mokymasis;
• karjeros pradžios vėlavimas;
• būsto įperkamumo problemos;
• ekonominis nesaugumas;
• kontracepcijos prieinamumas;
• mažesnis socialinis spaudimas tuoktis;
• gyvenimo kartu normalizacija.

Tai nereiškia, kad žmonės nebenori meilės. Greičiau jie nori pirmiausia „susitvarkyti gyvenimą“, o tada įsipareigoti.

11. Mažėja santuokų skaičius

Daugelyje Europos šalių santuokų rodikliai ilgainiui mažėja.

Viena priežastis – santuoką pakeičia gyvenimas kartu nesusituokus.

Kita – dalis žmonių apskritai lieka vieniši ilgiau arba visam laikui.

Santuoka nepranyksta, bet tampa mažiau universali.

12. Daugėja gyvenimo kartu nesusituokus

Kohabitacija tapo normaliu santykių etapu. Ji gali reikšti skirtingus dalykus:

• pasiruošimą santuokai;
• santuokos alternatyvą;
• santykių testavimą;
• ekonominį patogumą;
• laikiną gyvenimo formą be aiškaus plano.

Tyrimai rodo, kad kohabitacijos reikšmė priklauso nuo kultūros. Šalyse, kur ji labai normalizuota, jos ryšys su santykių nestabilumu silpnėja. Ten, kur ji mažiau normali, kohabitacija dažniau siejama su mažesniu įsipareigojimu ar nestabilumu (Perelli-Harris et al., 2012).

 

13. Gimstamumas mažėja

Mažas gimstamumas yra viena svarbiausių šeimos instituto kaitos tendencijų. Daugelyje išsivysčiusių šalių gimstamumo rodikliai yra žemiau kartų kaitos lygio. Pagrindinės priežastys:

• vėlesnė partnerystė;
• vėlesnė tėvystė;
• ekonominis nesaugumas;
• būsto kainos;
• darbo ir šeimos derinimo sunkumai;
• lyčių nelygybė namuose;
• aukšti tėvystės standartai;
• reprodukcinio pasirinkimo laisvė;
• nepasitikėjimas ateitimi.

Svarbi hipotezė: kai visuomenėje moterys turi aukštą išsilavinimą ir dirba, bet namų bei vaikų priežiūros našta lieka daugiausia joms, gimstamumas mažėja. Kitaip tariant, ne lygybė mažina gimstamumą, o nebaigta lygybė (Esping-Andersen & Billari, 2015; Goldscheider et al., 2015).

14. Daugėja vieno vaiko šeimų

Vieno vaiko pasirinkimas dažnai nėra „nenoras šeimos“. Tai gali būti adaptacija prie sąlygų:

• vienam vaikui galima skirti daugiau dėmesio;
• mažesnės išlaidos;
• lengviau derinti darbą ir šeimą;
• mažiau rizikos motinos karjerai;
• mažesnis emocinis krūvis;
• nepalanki būsto ar paramos sistema.

Vieno vaiko modelis ypač stiprėja ten, kur tėvystė tampa brangi, intensyvi ir mažai palaikoma institucijų.

 

15. Daugėja savanoriškos bevaikystės

Savanoriška bevaikystė tampa labiau socialiai matoma. Motyvai įvairūs:

• nenoras keisti gyvenimo būdo;
• karjeros ir savirealizacijos prioritetas;
• sveikatos ar psichologinės priežastys;
• klimato ir pasaulio ateities nerimas;
• finansinis nesaugumas;
• neigiama tėvystės patirtis kilmės šeimoje;
• paprastas nenoras būti tėvais.

Svarbu: bevaikystė nėra vienalytė:

• Yra žmonių, kurie niekada nenorėjo vaikų;
• yra atidėliojančių;
• yra negalinčių susilaukti;
• yra neturinčių tinkamo partnerio.

 

16. Daugėja vienišumo ir partnerystės rinkos įtampos

Skaitmeninės pažintys išplėtė pasirinkimą, bet kartu sukūrė naujų problemų:

• pasirinkimo paradoksą;
• paviršutinišką vertinimą;
• greitą atmetimą;
• „situationships“ – neapibrėžtus santykius; (tai santykių forma, kai tarp dviejų žmonių egzistuoja emocinis, romantinis ar seksualinis ryšys, tačiau nėra aiškaus santykių statuso, apibrėžimo ar ilgalaikio susitarimo)
• emocinį nuovargį;
• sunkumą pereiti nuo bendravimo prie įsipareigojimo.

Psichologiškai tai kuria paradoksą: galimybių daugiau, bet saugaus prisirišimo ir stabilumo nebūtinai daugiau.

 

17. Keičiasi lyčių vaidmenys

Tradicinis modelis „vyras išlaiko, moteris rūpinasi namais“ silpnėja. Vietoje jo formuojasi Lygiavertė Partnerystė.

Tačiau problema ta, kad vertybės dažnai keičiasi greičiau nei elgesys. Daugelis porų deklaruoja lygybę, bet praktikoje moterims vis dar tenka didesnė vaikų, namų ir emocinio darbo dalis. Tai veikia pasitenkinimą santuoka, seksualinį norą ir sprendimus dėl vaikų.

 

18. Santuoka tampa labiau „aukštų lūkesčių“ institucija

Šiuolaikinėje santuokoje partneris turi būti:

• mylimasis;
• geriausias draugas;
• seksualinis partneris;
• emocinis ramstis;
• bendratėvis;
• finansinis partneris;
• asmeninio augimo palaikytojas;
• psichologinio saugumo šaltinis.

Tai gražu, bet sunku. Finkel ir kolegos tai vadina „viskas arba nieko“ santuoka: geros santuokos gali būti labai kokybiškos, bet jos reikalauja daug emocinių, laiko ir komunikacinių resursų (Finkel et al., 2014).

 

Santykių statistika atskleidė Šeimos ir Lietuvos nykimą – Varomosios jėgos, įtakojančios santuoką

19 Ekonomika

Ekonominis nesaugumas atideda santuoką ir vaikus. Ypač svarbūs veiksniai:

• būsto kaina;
• nestabilios pajamos;
• jaunimo užimtumo nesaugumas;
• ilgesnis finansinės nepriklausomybės siekimas;
• vaikų išlaidos;
• menka šeimos politikos parama.

Ekonominis stabilumas nebėra automatinis jaunystės etapas. Todėl vėluoja ir šeimos kūrimas.

 

20. Išsilavinimas

Lietuvoje yra santykinai daugiau moterų su Aukštuoju išsilavinimu, nei ES šalyse.

Ilgesnis mokymasis atideda partnerystę, santuoką ir tėvystę. Tačiau išsilavinimas taip pat keičia lūkesčius: žmonės ieško lygiaverčio, emociškai brandaus, vertybiškai suderinamo partnerio.

Aukštesnis moterų išsilavinimas ypač transformuoja santuoką: mažėja ekonominė priklausomybė nuo vyro, didėja reikalavimai santykių kokybei.

 

21. Individualizacija

Modernus žmogus nori pasirinkti savo gyvenimo kelią. Tai reiškia daugiau laisvės, bet ir daugiau neapibrėžtumo.

Šeima nebėra „vienintelis teisingas kelias“. Ji tampa vienu iš kelių pasirinkimų: šalia karjeros, savirealizacijos, kelionių, draugysčių, asmeninio augimo, kūrybos.

 

22. Sekuliarizacija

Silpnėjant religinių normų įtakai, mažėja spaudimas:

• tuoktis prieš gyvenant kartu;
• turėti vaikų;
• nesiskirti;
• laikytis tradicinių lyčių vaidmenų.

Tai ypač svarbu Europos kontekste.

 

23. Kontracepcija ir reprodukcinė kontrolė

Moderni kontracepcija atskyrė seksualumą nuo privalomos reprodukcijos. Tai iš esmės pakeitė poros gyvenimą: vaikai tapo planuojamu pasirinkimu, o ne neišvengiamu santuokos rezultatu.

 

24. Psichologinis saugumas

Santykiai vis dažniau vertinami per psichologinę kalbą:

• ribos;
• trauma;
• prisirišimo stiliai;
• emocinis saugumas;
• narcisizmas;
• toksiški santykiai;
• savivertė;
• terapija.

Tai gali padėti žmonėms atpažinti žalingus modelius, bet kartais gali skatinti ir greitesnį santykių nutraukimą, jei kiekvienas sunkumas interpretuojamas kaip „raudona vėliava“.

 

Galimos šeimos instituto evoliucijos kryptys

Tikėtini scenarijai:

1. Vėlyvos, bet kokybiškesnės santuokos

Santuokų gali būti mažiau, jos gali būti vėlesnės, bet sudaromos sąmoningiau. Žmonės tuoksis tada, kai jaus emocinį ir ekonominį stabilumą.

2. Santuoka kaip prestižinis stabilumo ženklas

Santuoka gali tapti labiau paplitusi tarp ekonomiškai saugesnių, išsilavinusių žmonių, o mažiau saugios grupės dažniau gyvens neformaliose partnerystėse. Tai jau matoma kai kuriose šalyse: santuoka tampa ne tiek universali norma, kiek stabilumo privilegija (Cherlin, 2004; McLanahan, 2004).

3. Mažų šeimų normalizacija

Vienas vaikas arba bevaikystė taps labiau socialiai priimtini pasirinkimai.

4. Daugiau partnerystės formų

Šalia santuokos stiprės kohabitacija, LAT santykiai („living apart together“ – pora kartu, bet gyvena atskirai), pakartotinės partnerystės, mišrios šeimos.

5. Didesnė santykių edukacijos reikšmė

Kadangi santykiai remiasi nebe tradicinėmis taisyklėmis, o emocine kompetencija, didės poreikis mokytis:

• komunikacijos,
• konfliktų sprendimo,
• seksualinio dialogo,
• tėvystės ir
• finansinio bendradarbiavimo.

 

Svarbiausia išvada

Santuokos institutas ne tiek nyksta, kiek keičia funkciją.

Anksčiau santuoka buvo:  socialinė pareiga + ekonominis vienetas + reprodukcijos sistema.

Dabar ji vis labiau tampa: emocinės kokybės + lygiavertės partnerystės + sąmoningo pasirinkimo projektu.

Tai reiškia, kad ateities šeima bus mažiau standartizuota, mažiau privaloma, bet labiau priklausoma nuo psichologinės brandos, ekonominių sąlygų ir partnerių gebėjimo kurti abipusį pasitenkinimą.

 

Jei norite pagalbos įveikiant santykių krizę, kviečiu Registruotis konsultacijai

  

Pagrindiniai šaltiniai

Beck, U., & Beck-Gernsheim, E. (2002). Individualization. Sage.
Becker, G. S. (1991). A Treatise on the Family. Harvard University Press.
Cherlin, A. J. (2004). The deinstitutionalization of American marriage. Journal of Marriage and Family, 66(4), 848–861.
Craig, L., & Mullan, K. (2011). How mothers and fathers share childcare. American Sociological Review, 76(6), 834–861.
Esping-Andersen, G., & Billari, F. C. (2015). Re-theorizing family demographics. Population and Development Review, 41(1), 1–31.
Finkel, E. J., Hui, C. M., Carswell, K. L., & Larson, G. M. (2014). The suffocation of marriage. Psychological Inquiry, 25(1), 1–41.
Giddens, A. (1992). The Transformation of Intimacy. Stanford University Press.
Goldscheider, F., Bernhardt, E., & Lappegård, T. (2015). The gender revolution. Population and Development Review, 41(2), 207–239.
Gottman, J. M., & Levenson, R. W. (2000). The timing of divorce. Journal of Marriage and Family, 62(3), 737–745.
Hays, S. (1996). The Cultural Contradictions of Motherhood. Yale University Press.
Lesthaeghe, R. (2010). The unfolding story of the second demographic transition. Population and Development Review, 36(2), 211–251.
McLanahan, S. (2004). Diverging destinies. Demography, 41(4), 607–627.
OECD. (2023). Society at a Glance 2023.
Perelli-Harris, B., et al. (2012). Changes in union status during the transition to parenthood. Population Studies, 66(2), 167–182.
Sobotka, T. (2017). Post-transitional fertility. In The Springer Series on Demographic Methods and Population Analysis.
UN DESA. (2022). World Population Prospects 2022.
Eurostat. (2024). Marriage and divorce statistics.

 

Straipsnį – Santykių statistika atskleidė Šeimos ir Lietuvos nykimą

Mykolas Truncė

Porų skyrybų psichologas internetu Vilniuje,

Konsultantas, Lektorius

Šeimų išsaugojimo ekspertas

Tel. +370 659 54009

El paštas: PoruPsichologas@gmail.com

Tapkite FB „Stipri Šeima“ draugu ir pirmieji gaukite naujienas apie šeimos stiprinimą

Užsiprenumeruokite Mykolo Truncės YouTube kanalą ir pirmieji susipažinkite su mokomąja medžiaga apie save ir santykius